Naftos ir dujų kainos dažnai atrodo visiškai nenuspėjamos – jos gali staigiai šoktelėti aukštyn arba smukti žemyn be aiškios priežasties. Daugelis mano, kad kainas lemia tik paprasta pasiūlos ir paklausos taisyklė, tačiau realybė yra gerokai sudėtingesnė.
Trumpai tariant, kainą nustato rinka, tačiau šią „rinką“ sudaro dvi didelės ir skirtingos žaidėjų grupės, kurios veikia pagal savus interesus.
Pirmoji grupė – naftos ir dujų gamintojai
Šią grupę sudaro šalys ir didžiosios naftos kompanijos, kurios išgauna žaliavą. Didžiausią įtaką čia turi OPEC+ – 23 naftą gaminančių šalių kartelis (įskaitant Rusiją, Saudo Arabiją ir kt.). Kartelis bando kolektyviai kontroliuoti kainas, reguliuodamas gamybos apimtis.
- Jei OPEC+ nori, kad naftos kaina kiltų – jie mažina gamybą.
- Jei nori, kad kaina kristų – didina gamybą.
Remiantis oficialiais JAV duomenimis, 2022 metais OPEC+ šalys pagamino apie 59 proc. visos pasaulio naftos. Tai reiškia, kad jų sprendimai yra labai svarbūs, tačiau jie nekontroliuoja kainos visiškai.
Šalia OPEC+ savarankiškai sprendimus priima ir kitos didelės naftos kompanijos, tokios kaip britų Shell ir BP, bei šalys, nepriklausančios karteliui – pirmiausia Jungtinės Valstijos, kurios yra vienas didžiausių naftos gamintojų pasaulyje.
Antroji grupė – naftos ir dujų prekiautojai
Antrąją, ne mažiau svarbią grupę sudaro prekiautojai: investiciniai fondai, bankai, fondai ir pavieniai spekuliantai. Jie ne išgauna naftą, o perka ir parduoda ją biržoje.
Dažniausiai jie sudaro ateities sandorius (futures) – tai sutartys, pagal kurias įsipareigojama tam tikrą naftos kiekį nupirkti ar parduoti ateityje už iš anksto sutartą kainą. Iš esmės tai yra statymas dėl to, kokia bus naftos kaina po mėnesio, trijų ar šešių mėnesių.
Būtent šie prekiautojai dažnai sukelia staigius kainų šuolius ar kritimus, reaguodami į geopolitines naujienas, ekonominius duomenis ar net gandus.
Panaši logika galioja ir gamtinėms dujoms – gamintojai kontroliuoja pasiūlą, o prekiautojai per ateities sandorius formuoja rinkos lūkesčius ir kainas.
Kaip žiniasklaida matuoja kainas?
Kai BBC, Reuters, Bloomberg ar kitos žiniasklaidos priemonės kalba apie „naftos kainą“, dažniausiai jos remiasi vadinamaisiais vieno mėnesio ateities sandoriais (front-month futures). Šie sandoriai laikomi patikimesniais ir mažiau nepastoviais nei kiti rodikliai.
Išvada
Naftos ir dujų kainos – tai ne tik klasikinė pasiūla ir paklausa. Tai sudėtingas dviejų grupių – realių gamintojų ir finansinių prekiautojų – interesų bei lūkesčių žaidimas. Todėl net ir esant stabiliai fizinei pasiūlai bei paklausai, kainos gali smarkiai svyruoti dėl geopolitinių įvykių, spekuliacijų ar nuotaikų biržoje.
