Europos Sąjunga vis atviriau kalba apie tai, kas dar visai neseniai atrodė beveik neįmanoma – galimybę užtikrinti savo saugumą be NATO paramos. Auganti geopolitinė įtampa, užsitęsęs karas Ukrainoje ir neapibrėžtumas dėl JAV vaidmens verčia Europą rimtai peržiūrėti savo gynybos strategiją.
Šiandien tai jau nebe teoriniai svarstymai, o realūs planai, kurie aktyviai aptariami aukščiausiu politiniu lygiu.
ES kuria nepriklausomos gynybos pagrindus
Pastaraisiais mėnesiais Europos Sąjunga spartina bendrų gynybos mechanizmų kūrimą. Pagrindinis tikslas – gebėti greitai reaguoti į krizes ir, jei prireiktų, veikti savarankiškai.
Iki šiol dauguma saugumo sprendimų Europoje buvo grindžiami NATO struktūra, tačiau dabartinė situacija rodo, kad vien tik tuo pasikliauti nebepakanka. Dėl to ES institucijos rengia aiškų krizių valdymo planą, kuris leistų priimti sprendimus nebe skubiai, o pagal iš anksto numatytas procedūras.
Toks pokytis reikštų didesnį operatyvumą ir mažesnę priklausomybę nuo išorinių partnerių.
Milžiniškos investicijos į gynybą
Kad šie planai taptų realybe, reikalingi ne tik politiniai sprendimai, bet ir finansiniai ištekliai. Todėl ES jau numatė apie 150 milijardų eurų investicijų į gynybos sektorių.
Šios lėšos bus skirtos kariuomenių modernizavimui, bendrų ginkluotės projektų vystymui ir Europos gynybos pramonės stiprinimui. Tikslas – sukurti sistemą, kuri leistų Europai veikti greitai, efektyviai ir nepriklausomai.
Tai taip pat reiškia didesnį dėmesį technologijoms, logistikai ir bendradarbiavimui tarp valstybių narių.
42 straipsnis – teisinis pagrindas gynybai
Vienas svarbiausių šio proceso elementų yra vadinamasis 42 straipsnis – ES savitarpio gynybos nuostata. Jis numato, kad viena šalis narė, patyrusi agresiją, gali tikėtis kitų valstybių pagalbos.
Ši nuostata jau buvo pritaikyta 2015 metais, tačiau iki šiol ji nebuvo plačiai naudojama praktikoje. Dabar diskutuojama, kaip ją būtų galima aktyviau taikyti ir pritaikyti šiuolaikinėms grėsmėms.
Vis dėlto išlieka svarbus klausimas – kas koordinuotų karines operacijas, jei ES neturi vieningos armijos. Šis aspektas kol kas kelia daug diskusijų tarp valstybių narių.
„Karinė Šengeno zona“ – greitam reagavimui
Dar vienas svarbus žingsnis – vadinamosios „karinės Šengeno zonos“ kūrimas. Tai iniciatyva, kuri leistų greitai perkelti karius ir karinę techniką per Europos šalių sienas be biurokratinių kliūčių.
Ši sistema būtų itin svarbi krizės atveju, kai kiekviena valanda gali būti lemiama. Be to, planuojama stiprinti ES karinį štabą, kuris galėtų koordinuoti operacijas ir užtikrinti bendrą veiksmų planavimą.
Europa tarp dviejų scenarijų
Diskusijos dėl gynybos be NATO rodo, kad Europa ieško naujo balanso tarp bendradarbiavimo ir savarankiškumo. Nors NATO išlieka svarbia saugumo dalimi, ES siekia būti pasirengusi bet kokiam scenarijui.
Tai nėra signalas apie atsitraukimą nuo sąjungininkų, o greičiau bandymas sustiprinti savo pozicijas ir sumažinti priklausomybę nuo išorės veiksnių.
Ką tai reiškia ateičiai
Aišku viena – saugumo politika Europoje keičiasi. ES vis labiau orientuojasi į savo gynybos pajėgumų stiprinimą, investicijas ir bendrą strategiją.
Ar Europa iš tiesų galės veikti be NATO, kol kas lieka atviras klausimas. Tačiau pats faktas, kad toks scenarijus rimtai svarstomas, rodo, jog žemynas ruošiasi įvairiausiems iššūkiams ir siekia būti pasirengęs net sudėtingiausioms situacijoms.
