Tirpstantis amžinasis įšalas Arkties regionuose sukelia pokyčius, kurie matomi ne tik dirvožemyje, bet ir augalijoje. Naujas Tiubingeno universiteto tyrimas iš Šiaurės Švedijos rodo, kad į šlapias permafrostines vietoves plintančios žolės gali išskirti daugiau šiltnamio dujų, nei manyta anksčiau. Iš pirmo žvilgsnio augalų suvešėjimas gali atrodyti kaip geras ženklas, tačiau realybė sudėtingesnė: žolės vasarą sugeria anglies dioksidą, bet kartu sudaro sąlygas išsiskirti gerokai daugiau metano.
Kas vyksta tirpstant amžinajam įšalui
Permafrostas – tai ištisus metus įšalęs gruntas, kuriame sukaupta milžiniška anglies atsarga. Kai jis pradeda tirpti, paviršius nusėda, susidaro šlapesnės vietos, o senus sausus kupstus vis dažniau pakeičia pelkės ir užmirkusios teritorijos. Būtent tokiose vietose ima vyrauti nauja augalija: pirmiausia plinta kiminai, vėliau atsiranda viksvos, vilkdalgiai ir kitos žolės. Šis augalijos pokytis nėra tik kraštovaizdžio klausimas – jis tiesiogiai keičia, kiek anglies dioksido ir metano patenka į atmosferą.
Žolės sugeria CO2, bet didina metano kiekį
Tyrėjai stebėjo Stordaleno pelkę prie Abisko vietovės Švedijoje ir nustatė aiškų dėsningumą: vietose, kur įsikuria žolės, metano emisijos tampa gerokai didesnės. Kai kur jos išaugo 4,4 karto, o itin šlapiuose plotuose – net 6,8 karto. Palyginti su teritorijomis, kuriose tokių augalų nėra, bendras metano išsiskyrimas padidėjo iki septynių kartų. Anglies dioksido išsiskyrimas taip pat kito, tačiau galutinį poveikį klimatui labiausiai lėmė metanas, nes jis šilumą sulaiko daug stipriau nei CO2.
Kodėl poveikis ypač sustiprėja vasaros pabaigoje
Didžiausias pavojus išryškėja vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį. Per vegetacijos laikotarpį žolės aktyviai fotosintetina ir sugeria CO2, tačiau vėliau dirvožemis išlieka šlapias, jame trūksta deguonies, o augalų šaknys išskiria lengvai skaidomą anglį. Šias medžiagas naudoja mikroorganizmai, kurie gamina metaną. Be to, daugelis žolių turi specialius audinius, leidžiančius metanui patekti iš dirvožemio tiesiai į orą. Kai kuriais atvejais taip pasišalina net iki 80 procentų visų emisijų. Rudenį, mažėjant fotosintezei ir pradėjus irti augalams, šiltnamio dujų kiekis dar labiau padidėja.
Ką tai reiškia klimato prognozėms
Šis tyrimas svarbus todėl, kad parodo: vien tirpstantis įšalas dar ne viskas. Ne mažiau svarbu, kokie augalai užima atsilaisvinusias teritorijas ir kaip jie kinta per sezoną. Jei klimato modeliai į tai neatsižvelgs, jie gali nuvertinti, kaip greitai šiaurinės pelkės virsta anglies šaltiniu, o ne sankaupa. Lietuvos skaitytojams ši tema aktuali ne tiesiogiai pagal vietovę, bet dėl pasekmių: Arkties pokyčiai veikia visos planetos klimatą, todėl didesnės šiltnamio dujų emisijos ten ilgainiui prisideda ir prie ekstremalesnių orų Europoje. Kitaip tariant, daugiau žalumos ne visada reiškia mažesnį poveikį klimatui – užmirkusiose permafrostinėse vietose ji kartais gali tapti priešingu veiksniu.
