NASA raketa „Space Launch System“ (SLS) yra viena svarbiausių JAV kosmoso programos dalių, nes būtent ji turėtų sugrąžinti žmones į Mėnulį. Tai milžiniška nešėja, sukurta taip, kad galėtų iškelti erdvėlaivį „Orion“ ir jo įgulą į kelionę už Žemės orbitos ribų. Nors pirmieji skrydžiai daug kam primena naują pradžią, pati raketa paremta gerai žinoma inžinerine logika ir dalimi anksčiau naudotų sprendimų.
Kaip atrodo SLS raketos konstrukcija
SLS aukštis siekia beveik 98 metrus, todėl ji yra vos mažesnė už legendinę „Saturn V“, kuri kadaise gabeno „Apollo“ astronautus į Mėnulį. Tačiau pagrindinis skirtumas tas, kad SLS sukurta kaip dar galingesnė sistema. Raketos pagrindą sudaro oranžinė centrinė pakopa, vadinama „Core Stage“, kurios viduje telpa didžiuliai kuro kiekiai. Būtent ši dalis maitina keturis pagrindinius RS-25 variklius, kurie veikia pakilimo metu ir leidžia raketai įveikti didžiulį Žemės traukos pasipriešinimą.
Prie raketos šonų pritvirtinti du kietojo kuro stiprintuvai, dar vadinami boosteriais. Jie suteikia papildomos traukos pirmosiomis skrydžio minutėmis, kai raketai reikia daugiausia galios. NASA nurodo, kad tai didžiausi ir stipriausi kada nors sukurti tokio tipo stiprintuvai. Jie atlieka labai svarbų darbą: padeda raketai saugiai atsiplėšti nuo starto aikštelės ir pasiekti reikiamą greitį.
Kokios technologijos panaudotos iš „Space Shuttle“ programos
Viena įdomiausių SLS savybių yra ta, kad joje panaudota dalis „Space Shuttle“ eros technologijų. Keturi pagrindiniai RS-25 varikliai iš pradžių buvo sukurti būtent kosminiams maršrutiniams laivams. Ankstyvuosiuose SLS skrydžiuose naudojami jau anksčiau išbandyti varikliai, o vėliau NASA užsakė ir naujus. Tai leidžia sutaupyti laiko bandymams ir remtis sprendimais, kurių patikimumas jau įrodytas.
Taip pat iš „Space Shuttle“ sistemos kilo ir šoniniai boosteriai. Nors jie buvo pritaikyti naujam tikslui, jų pagrindas išliko tas pats. Toks sprendimas rodo, kad NASA stengiasi ne tik kurti visiškai naujas technologijas, bet ir panaudoti tai, kas jau veikė ankstesnėse misijose. Praktikoje tai padeda mažinti riziką, ypač tokioms sudėtingoms kelionėms kaip skrydis į Mėnulį.
Ką į orbitą neša raketos viršuje esantis „Orion“
SLS viršuje sumontuotas erdvėlaivis „Orion“, skirtas keturių astronautų įgulai. Jis sudarytas iš kelių dalių: pabėgimo sistemos, įgulos modulio ir tarnybinio modulio. Ši konstrukcija leidžia užtikrinti saugumą starto metu, palaikyti gyvybę kelionėje ir atlikti manevrus kosmose. „Orion“ yra svarbiausia visos misijos dalis, nes būtent jis keliauja toliau po to, kai raketos pagrindiniai segmentai atsiskiria.
Po starto pirmiausia atskiriami abu boosteriai, kurie nukrenta į vandenyną. Vėliau atsiskiria ir oranžinė pagrindinė pakopa. Tada lieka tik viršutinė skrydžio dalis su „Orion“. Už papildomą impulsą kosmose atsakinga laikinoji kriogeninė pakopa ICPS, kuri naudoja skystą deguonį ir skystą vandenilį. Ji padeda erdvėlaiviui pasiekti trajektoriją link Mėnulio.
Kodėl SLS svarbi būsimoms Mėnulio misijoms
SLS nėra tik dar viena didelė raketa. Ji yra pagrindinis „Artemis“ programos įrankis, nuo kurio priklauso, kaip greitai žmonės vėl galės išsilaipinti Mėnulyje. Tokios sistemos svarbios ne tik dėl prestižo, bet ir dėl mokslo: jos padeda išbandyti naujas technologijas, pasiruošti ilgesnėms kelionėms ir kaupti patirtį būsimiems skrydžiams į Marsą. Lietuvos skaitytojams tai aktualu ir todėl, kad panašios kosmoso technologijos vis dažniau tampa tarptautinio mokslo, verslo ir švietimo dalimi.
